Europos Sąjunga siekia, kad iki 2030 metų šilumos siurblių skaičius kontinente padvigubėtų. Tai ambicinga, bet būtina priemonė mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro. Tačiau šis perėjimas turi ir kitą pusę – elektros tinklų apkrovą. Jei milijonai namų ūkių vienu metu pradės šildytis elektra, ar tinklai atlaikys?
Tai pagrįstas klausimas, kuris jaudina ne tik energetikus, bet ir kiekvieną, kas svarsto įsirengti šilumos siurblį. Ar ateityje nepadidės elektros kainos taip, kad siurblio ekonomika taps nebepatraukli?
Pradėkime nuo skaičių. Vidutinis šilumos siurblys oras-oras, šildantis šimto kvadratinių metrų namą Lietuvoje, per šildymo sezoną sunaudoja apie du–keturis tūkstančius kilovatvalandžių elektros. Tai maždaug tiek, kiek sunaudoja du–trys šaldytuvai per metus. Vienam namui – nedaug. Bet padauginkite iš šimtų tūkstančių namų – ir apkrova tampa reikšminga.
Tačiau yra keli veiksniai, kurie šią problemą daro mažiau dramatišką nei atrodo.
Pirma – šilumos siurbliai daugiausiai elektros sunaudoja ne piko valandomis (rytas ir vakaras), o dieną ir naktį, kai tinklas yra mažiau apkrautas. Protingas valdymas – programuojami termostatai, išmanioji automatika – leidžia paskirstyti apkrovą tolygiau ir išvengti piko metu susidarančių kamščių.
Antra – saulės elektrinės. Vis daugiau namų Lietuvoje turi saulės modulius, kurie dieną generuoja elektrą. Šilumos siurblys, veikiantis dieną saulės energija, praktiškai neapkrauna tinklo. Šis sinergijos efektas yra viena priežasčių, kodėl patikimi šilumos siurbliai oras oras vis dažniau montuojami kartu su saulės moduliais – tai ekonomiškai ir energetiškai optimali kombinacija.
Trečia – energijos kaupimas. Šilumos siurblys gali „kaupti” šilumą pastate – įšildyti namą naktį pigesnės elektros metu ir palaikyti komfortą dieną su minimaliu energijos sąnaudomis. Tai ypač efektyvu gerai izoliuotuose pastatuose, kurie lėtai atvėsta.
Ketvirta – tinklo modernizavimas. Lietuvos elektros tinklai jau dabar atnaujinami, ir šis procesas tęsis. Investicijos į tinklų infrastruktūrą yra ES energetikos strategijos dalis, ir jos bus vykdomos nepriklausomai nuo šilumos siurblių plitimo.
Ar elektros kainos augs? Tikėtina, kad trumpuoju laikotarpiu – šiek tiek. Bet ilguoju – atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra turėtų stabilizuoti kainas. O svarbiausia – net jei elektros kaina padidėtų dešimt procentų, efektyvūs šilumos siurbliai vis tiek būtų ekonomiškai pranašesni už tiesioginį elektrinį šildymą ar senus dujų katilus, nes jų COP – gebėjimas iš vieno kilovato elektros pagaminti tris–keturis kilovatus šilumos – suteikia jiems struktūrinį pranašumą, kurio kainų svyravimai neatima.
Lietuvos tinklo situacija
Lietuvos elektros tinklas turi specifiką – šalis jau yra susinchronizavusi su kontinentinės Europos tinklais, o jūrinė jungtis su Skandinavija ir Lenkija suteikia papildomą atsparumą. Be to, Lietuvoje sparčiai auga vėjo ir saulės elektrinių pajėgumai, kurie ilgainiui mažins priklausomybę nuo importuojamos elektros ir stabilizuos kainas.
Šilumos siurbliai šiame kontekste yra ne tinklo priešai, o potencialūs sąjungininkai – jie gali tapti „lanksčiu krūviu”, kuris padeda balansuoti tinklą, perkeldamas vartojimą į pigesnes valandas ir taip sumažindamas piko apkrovas.
Kai kuriose šalyse – pavyzdžiui, Danijoje ir Nyderlanduose – jau vykdomi pilotiniai projektai, kuriuose šilumos siurbliai automatiškai reaguoja į elektros tinklo signalus: kai elektros perteklius – siurblys intensyviau šildo, kai deficitas – sumažina apkrovą. Tai vadinamoji „paklausos valdymo” (demand response) technologija, kuri artimiausiais metais taps standartine funkcija naujuose modeliuose.
Elektros tinklo klausimas yra rimtas, bet jis yra sprendžiamas. Ir tai nėra priežastis atidėti sprendimą – tai priežastis jį priimti protingai, atsižvelgiant į visą energetinę sistemą, ne tik į vieną jos elementą, o į visumą.
